Statybinės įrangos tiekėjas, teikiantis statybinių mašinų sprendimus jau 30 metų.
Kalba
Statybinės įrangos tiekėjas, teikiantis statybinių mašinų sprendimus jau 30 metų.
Štai scenarijus, kuris statybvietėse nutinka dažniau, nei kas nors norėtų pripažinti: tranšėja užkasama, paviršius atkuriamas, brigada susikrauna daiktus ir po šešių mėnesių, tiksliai toje pačioje inžinerinių tinklų linijoje, atsiranda įduba. Danga įgriūva, klientas skambina ir staiga visi bando išsiaiškinti, kieno tai kaltė. Sąžiningas atsakymas dažniausiai yra tas, kad niekas nepadarė nieko dramatiškai blogo – jie tiesiog laikė užkasimo tankinimą paskutiniu formalumu, o ne konstrukciniu žingsniu, koks jis iš tikrųjų yra. Šis vadovas yra skirtas pakeisti tokį mąstymą, nes tinkamai sutankinti tranšėją nėra sunku, kai supranti, kas vyksta po žeme ir kodėl kiekvienas žingsnis yra svarbus.
Dvi dažniausios tranšėjos nusėdimo po kasimo priežastys yra prasta užpylimo medžiaga ir nepakankamas sutankinimas. Prastą užpylimą lengva pastebėti ir jis paprastai pastebimas anksti. Nepakankamas sutankinimas yra klastingesnis – paviršius gali atrodyti visiškai tvirtas, o prastai sutankinta zona yra dviejų pėdų žemiau žemės paviršiaus ir ramiai laukia, kol eismo apkrova ar lietingas sezonas sukels nuosėdį. Kai jis nusėda, tai ne iš karto. Jis palaipsniui įsmunka toje iškalbingoje juostoje, kuri idealiai atitinka tranšėjos liniją, todėl inspektoriai tiksliai žino, ką žiūri.
Antrasis gedimo būdas yra mažiau matomas, bet struktūriškai rimtesnis. Lankstūs vamzdžiai – PVC, HDPE, gofruotas plienas – remiasi į aplinkinį gruntą, kad suteiktų šoninę atramą. Kai medžiaga aplink vamzdį nėra tinkamai sutankinta, vamzdis deformuojasi veikiant vertikaliai apkrovai. Jo skerspjūvis pasikeičia iš apvalaus į ovalų, susidaro sienelės įtempiai ir laikui bėgant vamzdis sugenda gerokai anksčiau nei numatytas jo tarnavimo laikas. To nepastebėsite, kol nebus atliktas patikrinimas kamera arba, dar blogiau, įvyks griūtis. Bet kuriuo atveju, teks sunkiai pasikalbėti ir atlikti brangius kasinėjimus.
Naudingiausias mąstymo pokytis atliekant tranšėjos užpylimo darbus yra nustoti galvoti apie tranšėją kaip apie vieną didelę duobę, kurią reikia užpildyti, ir pradėti galvoti apie ją kaip apie tris atskiras zonas, sudėtas viena ant kitos. Kiekviena zona turi skirtingas konstrukcines pareigas, skirtingus tankinimo reikalavimus ir kai kuriais atvejais skirtingą įrangą. Dauguma tankinimo problemų prasideda nuo to, kad jas visas traktuojate vienodai.
Pagrindo sluoksnis yra tiesiai po vamzdžiu – paprastai 10–15 cm kruopščiai uždėtos medžiagos, kuri suteikia vamzdžiui tolygų, apkrovą paskirstantį paviršių. Ši zona nėra sutankinama mechanine įranga. Ji klojama rankomis ir lengvai sutankinama, nes bandoma išvengti taškinės apkrovos po vamzdžio korpusu. Išsipūtusi medžiaga, kuri užpildo nuo pagrindo sluoksnio iki vamzdžio centrinės linijos abiejose pusėse, yra šoninė atramos zona – bene struktūriškai svarbiausia viso tranšėjos dalis. Čia dirbkite su lengvu vibroforu, laikomu bent 30 cm atstumu nuo vamzdžio sienelės, atsargiai sutankindami, nesukeldami smūginių jėgų, kurios galėtų paslinkti vamzdį ar pažeisti jo jungtis. Šioje zonoje dirbkite neskubėdami. Viskas virš jos priklauso nuo to, ar viskas atlikta teisingai.
Nuo maždaug 12 colių virš vamzdžio viršaus iki maždaug 18 colių žemiau užbaigto paviršiaus yra ta vieta, kur iš tikrųjų yra tankinimo pastangų. Daugumoje projekto specifikacijų reikalaujama, kad šioje zonoje kelių kirtimams būtų 95 % standartinio Proctor tankio (ASTM D698), ir šis skaičius reiškia kažką konkretaus – jo negalima įvertinti akimis ar lytėjimu. Būtent čia plūktuvas užsitarnauja savo vietą, ypač siauruose tranšėjose, užpildytuose rišliu vietiniu dirvožemiu. Jo siaura pagrindo plokštė be jokių dramų priglunda prie vamzdžio, smūgio energija prasiskverbia vertikaliai per kiekvieną pakėlimą, o jis veikia molio dominuojantį užpildą taip, kaip vibracijos pagrindu veikiančios mašinos tiesiog negali. Jei kada nors susimąstėte, kodėl įrangos pasirinkimas yra toks svarbus būtent tranšėjų darbuose, ši zona tai paaiškina. Išsamų paaiškinimą, kada plūktuvas pranoksta plokščių vibratorių, o kada ne, rasite mūsų vadove apie... Tankintuvas ir kompaktorius: pagrindinių skirtumų atskleidimas ] išsamiai aprašomas sprendimas.
Viršutinė dalis – paskutiniai 12–18 colių prieš pagrindinį sluoksnį arba dangos sluoksnį – yra vieta, kur pagaliau susidaro pakankamai sąlygos, kad būtų galima naudoti vibrotanką, ypač jei tranšėjos plotis tai leidžia, o užpildas pereina prie importuotos granuliuotos medžiagos arba kelio pagrindo užpildo. Čia greitis ir paviršiaus padengimas tampa naudingesni nei gilus smūginis įsiskverbimas. Standartinis minimumas yra du statmeni važiavimai su grįžtamuoju vibrotanku per galutinį pakėlimą. Nesumažinkite šios zonos vien dėl to, kad ji yra arti paviršiaus – ji patiria didžiausią tiesioginę eismo apkrovą ir būtent šis sluoksnis pirmiausia parodo nusėdimą.
Jei ir yra viena taisyklė, skirianti brigadas, kurios retai neišlaiko tankinimo bandymų, nuo brigadų, kurios juos išlaiko reguliariai, tai ši: dirbti plonais pakėlimais ir skaičiuoti kiekvieną važiavimą. Vibrotankas, dirbantis su rišliu užpildu, neturėtų dirbti su daugiau kaip 8–10 colių birios medžiagos vienu pakėlimu. Vibroplokštinis vibrotankas ant granuliuoto užpildo daugumoje statybvietės sąlygų vienu pakėlimu padengia 6–8 colių pakelimą. Bandant sutankinti 14 colių pakėlimą vienu ypu, sukuriama patikima iliuzija – paviršius sutvirtėja, viskas atrodo gerai, o apatinės pakėlimo pusės nepalietė reikšminga tankinimo energija. Tas nesutankintas sluoksnis yra laukiantis nusėdimas.
Eisenų skaičius nėra tik formalumas. Daugelio specifikacijas atitinkančių tranšėjų darbų bazinis rodiklis yra du persidengiantys važiavimai su vienu pakėlimu vibroplokšte arba du statmeni važiavimai su vibroplokšte. Šalia kelių sankryžų su molio turinčiu natūraliu užpildu trys važiavimai yra labiau pagrįstas bazinis rodiklis. Be to, papildomi važiavimai duoda mažėjančią grąžą, kai medžiaga pasiekia savo Proctoro optimalumą, o stūmimas už šio taško ant rišlaus dirvožemio iš tikrųjų gali sukelti šlyties gedimą, o ne tolesnį tankinimą, kuris yra tankinimo atitikmuo per stipriam varžto priveržimui.
Dirvožemis efektyviausiai sutankėja esant optimaliam arba artimam drėgmės kiekiui – paprastai apie 13–15 procentų, jei užpilde daugiausia molio. Žemiau šio diapazono dirvožemio dalelės nesikeičia, nesvarbu, kiek važiavimų mašina atlieka. Virš šio diapazono užpildas tampa plastiškas ir stumiasi į šonus, o ne tankėja žemyn, o tai taip pat yra vienas iš būdų, kodėl vamzdžiai pasislenka. Praktiškai tai reiškia, kad prieš pirmąjį pakėlimą reikia patikrinti užpildo drėgmę, ypač kai naudojate iškastą vietinę medžiagą, kuri dėl permainingų oro sąlygų gulėjo žemės krūvoje. Matomai šlapiam, lipniam užpildui reikia laiko nudžiūti arba jį reikia aeruoti paskleidant ir apverčiant prieš pradedant tankinimą. Daugiau važiavimų šlapiu užpildu nepakeičia laukimo – tai tik laiko ir degalų švaistymas, o dirvožemis juokiasi iš mašinos.
Dėl tranšėjos geometrijos dauguma tankinimo įrangos nereikalinga dar prieš pradedant diskutuoti apie dirvožemio tipą. Standartiniai inžineriniai tranšėjos plotis yra nuo 18 iki 36 colių, o vamzdžiui esant centre, darbinis prošvaisa yra ribota. Vibroplokštinis vibrovolas yra per platus daugumai šių sąlygų ir neturi galimybės apeiti vamzdžių jungčių ar jungiamųjų detalių nerizikuojant jų pažeisti. Siaura vibrovolerio pagrindo plokštė – daugumoje modelių nuo 11 iki 13 colių – patogiai priglunda prie vamzdžių zonos, o vertikali darbo padėtis reiškia, kad mašiną galima valdyti nuo tranšėjos krašto, operatoriui neįkeliant į iškasą.
Ant molio dominuojančio vietinio užpildo, kuris yra dažniausiai pasitaikantis scenarijus kasant miesto komunalines tranšėjas, vibrotanko smūginis smūgis taip pat yra tinkamas fizinis įrankis medžiagai. Molio dalelės jungiasi dėl paviršiaus cheminės sudėties, o ne dėl trinties, ir jos reikšmingai nereaguoja į vibraciją. Joms reikia tiesioginės smūgio jėgos, kad iš dirvožemio matricos būtų išlaisvintas įstrigęs oras ir vanduo. Būtent tai ir atlieka vibrotankas – ir būtent tai, ko vibrotankas negali patikimai atlikti rišlioje medžiagoje.
Žemės lietimas batu nėra tankinimo bandymas. Tai spėjimas. Projekto įraše iš tikrųjų naudojami du lauko metodai: branduolinis tankio matuoklis (ASTM D6938), kuris pateikia greitus tankio ir drėgmės rodmenis vietoje, ir smėlio kūgio bandymas (ASTM D1556), kuris yra lėtesnis, bet kuriam nereikia jokios kalibruotos įrangos, išskyrus pagrindinius statybvietės įrankius. Abiem atvejais rezultatas išreiškiamas kaip Proctor maksimalaus sausojo tankio procentinė dalis. Pagrindinei užpylimo zonai dauguma kelių ir komunalinių paslaugų specifikacijų reikalauja 95 % standartinio Proctor. Viršutinių 12 colių po danga dažniausiai reikalaujama 98 % tankio.
Praktinis kelių pervažų bandymų ritmas yra vienas tankio bandymas 100 linijinių pėdų tranšėjos kiekvienam pakėlimui ir vienas bandymas kiekvienam pakėlimui tikrinamame objekte. Jei bandymo rezultatas yra mažesnis už specifikaciją, atlikite dar du praėjimus ir pakartokite bandymą prieš atlikdami kitą pakėlimą. Papildomas užpildo sluoksnis ant nepakankamai suspaustos medžiagos problemos neišsprendžia – jis ją užkasa, ir galiausiai žemės paviršius ją suras už jus.
Tinkamo tankinimo įrenginio pasirinkimas yra pirmasis sprendimas, o neteisingas jo pasirinkimas turi įtakos viskam, kas vyksta toliau. Norėdami aiškiai suprasti, kada naudoti plūktuvą, o kada – vibroplokštę, įskaitant dirvožemio tipą, kėlimo gylį, aikštelės geometriją ir kainą, perskaitykite mūsų išsamų vadovą: [ Tankintuvas ir kompaktorius: pagrindinių skirtumų atskleidimas ].
